Pamenu 2009 metus, spalio mėnesį. Šį laiką prisimenu, dėl to, kad tuo metu buvo leidžiamas žurnalas – Pravda (Nemokama tiesa). Jei esate girdėję apie Tadą Vidmantą, galbūt žinote, kad Tadas kažkada laimėjo Pravdos vienos minutės filmų festivalį. O laimėjęs šį festivalį gavo teisę dalyvauti komercinio kino festivalyje konkurse – AXX.

Taigi, žurnalas buvo skirtas jaunimui ir sakyčiau kuriančiai visuomenei. Pamenu, kaip laukdavau kiekvieno šio žurnalo numerio, kuris kaskart buvo dedikuojamas konkrečiai temai. Tų metų spalio numeryje buvo svarstoma, kas yra kopija, idėjos vagystė, ar egzistuoja originalumas, kiek kainuoja autentiškumas, o mėnesio temą apibendrino numerio pavadinimas – Copy Paste. Intrigavo nemažiau įdomūs straipsniai, kelios mintys iš jų:

Būti kopijuojamai, reiškia būti lyderei.

Dalia Ibelhauptaitė.

Kine išlikti originaliam nėra labai paprasta, tačiau sukurti identišką produktą absoliučiai neįmanoma.

Ignas Miškinis.

Menas yra tiesiog ilga per amžius trunkanti skirtingų žmonių skirtingų veiksmų grandinė.

Kristian Smeds.

Nesubrendęs menininkas imituoja, patyręs vagia – sako išmintis.

Žinoma atsiras sutinkančių ir kritikuojančių šį posakį. Ir visa tai man buvo (ir yra) be galo įdomu. Vis nedavė ramybės mintis, kaip gali būti, kad nieko originalaus ar naujo sukurti nėra įmanoma… Ir po šešerių metų pasirodė Kirby Ferguson trumpametražis filmas pavadinimu Everything is a Remix.

Pats pavadinimas jau skamba kaip sąmokslo teorija. Išties, neatrodė, kad verta gaišti laiką ir žiūrėti šį video. Bet… Nespoilinsiu, tai ką pamačiau pakeitė mano požiūrį į kūrybą, meną, reklamos agentūras ir dar daugiau. Pradžioje nesinorėjo tikėti tuo ką matau. Čia panašiai, kai skaitai Wikipedia ir žinai, kad šaltinis gali būti klaidingas, gali būti nepatvirtintas, todėl vertini atsargiai. O žiūrint Everything is a Remix, buvo ir pikta ir juokinga, lankė dviprasmai jausmai. Sunku buvo patikėti, tikrai!

Po šio filmo pasidarė gaila kelių dalykų:

  • Nebežiūriu Star Wars filmų (tiesiog dingo interesas);
  • Gaila prapuolusio Pravda žurnalo;
  • Pasiilgstu vienos minutės filmų festivalio (nors dalyvių sutartis buvo šališka, tačiau idėja, nors ir ne nauja buvo labai naudinga ir reikalinga Lietuvai);
  • Taip pat gaila, kad nebeturiu 2009 metų Pravdos spalio numerio, kurį paskolinau (žinot, kaip ten būna).