Vytautas Šiškauskas, žmogus kurio nereikia pristatinėti. Tai charizmatiškas dainininkas, kurio bent kelias dainas norom nenorom, bet vis tiek žinai arba slapčia niūniuoji. Ne kiekvienas galėtų prisipažinti, kad šis dainininkas patinka, ar norėtų nueiti į jo koncertą. Man ne gėda pasakyti, kad Vytauto Šiškausko muzika man patinka ir aš galiuosi praleidęs progą apsilankyti jo koncerte Žalgirio arenoje, bet apie tai kiek vėliau. Pirmiau pasižiūrėkite V. Šiškausko muzikinį vaizdo klipą, sukurtą dainai pavadinimu – Menu visus, kurį dažnai rodau Vytauto Didžiojo universiteto pirmakursiams.

Gaila negaliu matyti Jūsų reakcijų, nežinau ar plačiai šypsojotės žiūrėdami šį muzikinį vaizdo klipą, ar pažiūrėjote iki galo, o gal neiškentę prasukote… Kaip bebūtų, spėju, kad šis klipas daugeliui Jūsų, neatitiko keliamų kokybės standartų. Kitiems dainos tekstas galėjo pasirodyti gražus, tačiau mažai siejosi su pačiu vaizdu.

Man yra tekę dirbti su lietuviškomis muzikos grupėmis, muzikiniais projektais. Užsakovais jų negalėčiau vadinti, nes situacija Lietuvoje yra tokia, kad dauguma atlikėjų neturi pakankamai lėšų ne tik muzikiniams vaizdo klipams, bet ir fotosesijoms, albumų dizainui, reklaminiams maketams… Po skaitmeninės revoliucijos albumo išleidimas kompaktinės plokštelės formate (CD) nebetenka prasmės, muziką talpinti galima į iTunes, Spotify ir kitas platformas. Dabar neretai albumą galima parsisiųsti nemokamai, o pinigai surenkami koncertų metu.

Kaip buvo su V. Šiškausko muzikiniu vaizdo klipu – Menu visus, negaliu pasakyti, bet darau prielaidą, kad jis nebuvo kurtas už pinigus. Tuoj paaiškinsiu, kodėl taip galvoju.

Dabar stabtelkime ir šiek tiek aptarkime tris pagrindinius etapus kurie sudaro praktiškai bet kurį kūrybinį procesą.

Angliškai tai yra įvardinama taip: Pre production, Production, Post production (pasiruošimo, gamybos ir apdorojimo stadijos). Trumpai apie kiekvieną. Pre production stadija, tai pasiruošimo etapas, kuriame yra planuojama, ieškomi resursai, lokacijos, žmonės ir viskas ko gali prireikti tikslui įgyvendinti.

Production stadija, tai gamybos etapas, kuriame jau įgyvendinama tai, kas buvo suplanuota, šiuo atveju tai būtų – filmavimas. Post production arba apdorojimo etape jau yra montuojama nufilmuota vaizdo medžiaga, koreguojamos spalvos, dedami specialieji efektai, titruojama ir pan.

Grįžkime prie Vytauto dainos – Menu visus. Spėju, kad atsirado kūrėjai, kuriems kaip ir man patiko ši daina ar pats atlikėjas ir šie žmonės pasiūlė sukurti muzikinį vaizdo klipą. Tikėtina, kad Pre production etape jie pristatinėjo idėją, pasakojo kaip bus filmuojama ant green screen (liet. Žaliasis ekranas), vėliau Post produkcijos etape, kompiuterio pagalba bus sukuriamos skirtingos lokacijos – paplūdimys, Matrix pieva, biblioteka, kiti vaizdai. Visa tai turėjo skambėti daug žadančiai ir buvo uždegta žalia šviesa.

Nepaslaptis, kad vieniems geriau sekasi kalbėti apie savo darbą, kitiems blogiau sekasi save pristatinėti, bet geriau daryti.

Taigi, kodėl negalima sakyti, kad šis muzikinis vaizdo klipas yra blogas? Pamenu, Gintaro Šepučio paskaitą, kurios metu, jis mūsų paklausė, – ar žiūrime televizorių. Didžioji dalis pradėjo prunkšti, atsakėme, kad nežiūrime, o paklausti, – kodėl, atsakėme, – nes nejaučiame pasirinkimo laisvės, jaučiamės taip, lyg kažkas specialiai mums bruka tai, ko nenorime.

Televizorius, ne internetas, TV programa randama atspausdinta net laikraščiuose, viskas yra suplanuota iš anksto. Gintaras tęsė toliau, – o laidą Sveikinimų koncertas, ar žinote? Reikėjo pamatyti kaip mūsų veidai dar labiau persikreipė. Galvojome, ką čia G. Šeputis nusišneka.

Pasveikinkim vieni kitus
Už tuos gražius širdies turtus,
Už tai, kad nieko du kartus
Šiame pasaulyje nebus…

Gintaras pasakė, kad tie kas nežiūri televizoriaus daro didelę klaidą, o kas retkarčiais nepasižiūri Sveikinimų koncerto – dar didesnę. Prisipažinsiu, kad tą akimirką jau buvau pradėjęs gailėtis, kad atėjau į paskaitą. Kilo klausimas, – kodėl? Paaiškinimas buvo nenuginčijamas.

Televizijoje rodomos laidos yra ne vieno žmogaus indėlio rezultatas. Jei TV laidoje matome tik vedėją, reikia suprasti, kad kažkas turėjo ateiti ir sušviesti studiją, grimuoti, parinkti drabužius, padaryti šukuoseną, dekoruoti studiją, surinkti rekvizitus, filmuoti, montuoti, titruoti, animuoti vinjetes, paruošti eteriui ir t.t. O jei didesnė studija, matomi žiūrovai arba tiesioginis eteris? Pasirengimas turi būti nepriekaištingas. Kiek daug žmonių stengėsi, tam, kad mes galėtume išvysti TV laidą. Kiek daug idėjų, darbo valandų įdėta į rezultatą.

Žiūrint kažkieno kito darbą, net jei jis ir nepatinka, galima surasti tam tikrų dalykų ar pasisemti idėjų kurios yra geros ir vertos dėmesio.

Jei rezultatas mums nepatinka, tai dar nereiškia, kad jis yra nieko vertas. Reikia, nepamiršti, kad laida Sveikinimų koncertas kažkada buvo ypač populiari dabar jau vyresnio amžiaus žmonių tarpe. Žmonių, kurių jaunystėje ar didžiojoje dalyje gyvenimo nebuvo interneto, kažkada taip buvo priimta – sveikinti televizijos laidose.

Gali būti taip, kad kada nors jaunimas nesupras dabartinio įpročio parašyti sveikinimą ant jubiliato Facebook’o sienos.

Jei mes nesuprantame tokio formato, tai nereiškia, kad pati laida iš savęs yra bloga, tikriausiai nesame šios laidos tikslinėje žiūrovų auditorijoje. Bet kitų darbą privalome gerbti, nors jis mums ir nepatinka, nors rezultatas mūsų kokybės reikalavimų kartelės neperšoka.

LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevčius paklaustas, – kodėl LRT rodo tokias laidas kaip Duokim garo, Sveikinimų koncertas ir panašias atsakė vienareikšmiškai. Jei atsiranda nors vienas procentas Lietuvos gyventojų, kuris nori matyti tokias laidas, vadinasi nacionalinis transliuotojas privalo jas rodyti.

Žurnalistui neatlyžus, klausimas buvo patikslintas, buvo pridurta, kad vienas procentas tėra max. trisdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų. A. Siaurusevičius atsakė, kad Lietuvoje nėra tokios arenos, kuri talpintų trisdešimt tūkstančių žmonių, o tai yra didelė auditorija, kuriai reikalingas toks turinys.

Klausimas Jums – kiek talpina Lietuvoje didžiausia Žalgirio arena?

Skaičius skiriasi priklausomai ar tai yra krepšinio rungtynės ar koncertas. Netgi yra terminas – koncertas 360, kuomet scena yra statoma arenos viduryje ir yra apsupama žiūrovais. 360 sustatymą kol kas yra pasiekę tik du Lietuvos atlikėjai, tai Egidijus Dragūnas (SEL) ir Marijonas Mikutavičius. Tai reiškia, kad parduotas maksimalus bilietų į areną kiekis.

Ne paslaptis, kad tokie koncertai yra rengiami šventiniu laikotarpiu, dažniausiai Gruodžio mėnesį, kada žmonės yra nusiteikę pramogauti, eiti į koncertus. Dar vienas svarbus faktas: ne kiekvienam norinčiam pavyksta užkariauti Žalgirio areną. Ne kiekvienas atlikėjas, net ir pasiskelbęs apie koncertą salos arenoje, surenka minimalią auditoriją. Pavyzdžiui Vaidui Baumilai ir Andriui Užkalniui to padaryti nepavyko. Kiiti net nebando, apsiriboja kultūros namais ar pvz. Palangos koncertų sale.

Pabaigai noriu pasakyti, kad Vytauto Šiškausko muzikiniai vaizdo klipai yra ne tik rodomi Sveikinimų koncerto laidose, bet jis yra koncertavęs ir Žalgirio arenoje. Taip, toje pačioje, kuri daugeliui yra lyg koks egzaminas, išbandymas, pasitikrinimas ar tikrai jie yra tokie populiarūs ir mėgstami, gebantys pritraukti minias žmonių, didžiausioje Lietuvos arenoje.

Tikiuosi, kad šios mintys, padės Jums dar sykį stabtelti ir pagalvoti prieš sakant savo nuomonę apie kitų kūrybą. Tiesa, Sveikinmų koncertą retkarčiais pasižiūriu.

Menu visus, kas nebijojo
Jokių skandinančių bangų,
Menu visus, kurie nuėjo
Savu nepramintu taku.